Trečiasis Advento sekmadienis katalikų tradicijoje vadinamas Gaudete (lot. Džiaukitės). Šią dieną kunigas vilki rožinės spalvos liturginius drabužius, o Advento vainike uždegama rožinė žvakė, dar vadinama Piemenų žvake, simbolizuojanti džiaugsmą dėl į pasaulį ateinančio Išganytojo.
Kas gi geriau pažįsta džiaugsmą, jei ne pranciškonai? Tačiau kas iš tiesų yra tikrasis džiaugsmas?
Jis labai skiriasi nuo trumpalaikio malonumo ar akimirkos šypsenos, kuri atsiranda pamačius juokingą vaizdą internete. Tai ne tas paviršinis linksmumas, kuris mus užplūsta išgirdus gerą pokštą.
Tikrasis džiaugsmas reikalauja nuolatinio atvirumo Dievo artumui ir noro bendradarbiauti su Jo malone. Todėl šio džiaugsmo pasiekimas nėra lengvas uždavinys. Kartais atrodo, kad paprasčiau pasiduoti liūdesiui ar pesimizmui nei išmokti džiaugtis. Todėl apaštalas Paulius ir ragina:
„Džiaukitės visada Viešpatyje! Ir vėl sakau: džiaukitės!“ (Fil 4,4).
Šventasis Pranciškus Asyžietis buvo apdovanotas ypatinga džiaugsmo dovana. Visi, kurie jį sutiko, stebėjosi jo spindinčia vidine ramybe ir džiaugsmu, o šis liudijimas išliko iki mūsų dienų.
Jis buvo džiaugsmingas žmogus visą gyvenimą. Dar iki atsivertimo Pranciškus Bernardonė pasižymėjo linksmu būdu, humoro jausmu ir atvirumu žmonėms.
Šios savybės jo nepaliko ir tapus šventuoju, nes, kaip primena Bažnyčia, malonė nesunaikina prigimties, bet ją ištobulina.
Pranciškus mums parodo, kad šventumas nėra žmogiškumo paneigimas, bet jo pilnatvė. Todėl jis galėjo būti kartu gailestingas, geras ir džiaugsmingas. Jam Dievas buvo vienintelis tikrosios džiaugsmo šaltinis.
Tai ypač gražiai atsispindi maldoje, kurią jis užrašė La Vernos kalne po stigmų gavimo:
Tu esi šventas Viešpats Dievas vienintelis, kuris darai stebuklus.
Tu esi galingas, Tu esi didis, Tu esi Aukščiausiasis, Tu esi visagalis Karalius,
Tu esi šventasis Tėvas, dangaus ir žemės Karalius.
Tu esi Trejybė ir Vienybė, Viešpats Dievas, dievų Dievas.
Tu esi gėris, visas gėris, aukščiausias gėris, Viešpats Dievas gyvasis ir tikrasis.
Tu esi meilė, gailestingumas, Tu esi išmintis, Tu esi nuolankumas,
Tu esi kantrybė, Tu esi grožis, Tu esi švelnumas.
Tu esi ramybė, Tu esi džiaugsmas, Tu esi mūsų viltis ir amžinasis gyvenimas.
Savo Pamokymuose šventasis Pranciškus rašė:
„Palaimintas tas brolis, kuris neranda džiaugsmo niekur kitur, kaip tik Viešpaties žodžiuose ir darbuose, ir jais moko žmones mylėti Dievą su džiaugsmu.“ (Pamokymai, XX)
Kitoje vietoje jis priduria:
„Kur yra meilė ir išmintis, ten nėra nei baimės, nei neišmanymo. Kur yra kantrybė ir nuolankumas, ten nėra nei pykčio, nei sumaišties. Kur yra džiaugsminga neturtystė, ten nėra nei godumo, nei šykštumo.“ (Pamokymai, XXVII)
Ypač iškalbingas pasakojimas apie tikrąją džiaugsmo prasmę pateikiamas „Šventojo Pranciškaus gėlelėse“. Ten aprašoma, kaip du broliai buvo išvyti iš vienuolyno, išjuokti ir įstumti į purvą savųjų, kurie jų nepažino.
Pranciškus užbaigia šį pasakojimą žodžiais:
„Jeigu aš visa tai ištversiu kantriai ir nepasiduosiu pykčiui – štai kur yra tikrasis džiaugsmas, tikra dorybė ir sielos išganymas.“ (Gėlelės, 8)
Taigi tikrasis džiaugsmas slypi gebėjime peržengti save, iš meilės Kristui ramiai priimti kančią, neteisybę ir sunkumus.
Tokius liudijimus randame ir daugelio šv. Pranciškaus sekėjų gyvenimuose. Tai džiaugsmas, kuris iš vienos pusės yra Dievo dovana, o iš kitos – dvasinio darbo, savęs nugalėjimo vaisius.
Galbūt todėl ir atsirado sąvoka „pranciškoniškasis džiaugsmas“ – sunkiai pasiekiamas, bet žmogų perkeičiantis, padarantis jį tikrą ir pilnatviškai laimingą, o šis džiaugsmas visuomet virsta meilės darbais.
