Kartais išpažintis prasideda ne nuo žodžių. Ji prasideda nuo tylos. Nuo vidinio sunkumo, kurį žmogus nešiojasi savyje, kartais mėnesius ar net metus. Nuo jausmo, kad kažkas viduje nebėra savo vietoje. Ir tik tada ateina klausimas: ką pasakyti? Kokie turėtų būti išpažinties žodžiai, kad jie būtų tikri, o ne tik formaliai ištarti?
Katalikiškoje tradicijoje išpažinties žodžiai nėra magiška formulė. Jie nėra sakiniai, kurie automatiškai „ištrina“ kaltę. Tai žmogaus bandymas sąžiningai atsistoti tiesoje prieš Dievą, prieš Bažnyčią ir prieš save patį.
Kaip elgtis atėjus pas kunigą prie klausyklos?
Pasisveikinkite su kunigu: „Garbė Jėzui Kristui“ ir, jei įmanoma, priklaupkite. Tada pasakykite kažką panašaus (savo žodžiais visiškai gerai):
„Paskutinį kartą išpažinau prieš… (nurodykite, kada buvo, jei pirmas kartas – pasakykite „pirmą kartą“). Nusidėjau Dievui šiomis nuodėmėmis… (išvardykite jas). Daugiau neprisimenu. Gailiuosi, žadu taisytis. Prašau atgailos ir išrišimo.“
Kunigas duos dvasinių patarimų ir skirs atgailą. Prieš išrišimą jis paprašys gailėtis (pvz., pakartoti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi, pasigailėk manęs nusidėjėlio“) ir pasakys maldą:
„Dievas, gailestingumo Tėvas, per savo Sūnaus mirtį ir prisikėlimą sutaikino pasaulį su savimi, atsiuntė Šventąją Dvasią nuodėmėms atleisti. Per Bažnyčią tegul suteikia tau atleidimą ir ramybę. Aš tave išrišu nuo nuodėmių Vardo Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“
Persižegnokite ir atsakykite: „Amen.“
Kunigas atsisveikins: „Viešpats atleido tavo nuodėmes. Eik ramybėje.“
Atsakykite: „Dėkoju Dievui.“
Kodėl išpažinties žodžiai kelia tiek įtampos
Daugelis žmonių pripažįsta, kad eidami išpažinties jaučia nerimą. Ne todėl, kad bijotų kunigo. Dažniausiai bijoma pačių žodžių. Bijoma juos ištarti garsiai. Nes kol nuodėmė lieka galvoje, ji tarsi neturi formos. Ištarti žodžiai suteikia jai vardą.
Išpažinties žodžiai verčia sustoti ir pripažinti: taip, tai yra mano. Ne aplinkybių, ne kitų kaltė. Mano pasirinkimai, mano sprendimai, mano tylėjimai ar veiksmai. Šis momentas yra vienas sunkiausių, bet kartu ir vienas gydančių.
Išpažintis nėra ataskaita
Svarbu suprasti, kad išpažinties žodžiai nėra ataskaita ar detali gyvenimo analizė. Bažnyčia niekada nereikalavo išpažinties paversti saviplakos ar savęs žeminimo vieta. Tai nėra scena, kurioje reikia įrodyti, koks blogas esi.
Tikri išpažinties žodžiai gimsta iš sąžinės, o ne iš baimės. Jie paprasti, aiškūs ir be pasiteisinimų. Ne „nesusilaikiau, nes buvo sunku“, o „pasirinkau tai, kas nevedė į meilę“. Tokia kalba ne griauna, o atveria.
Kai trūksta žodžių
Yra momentų, kai žmogus ateina į išpažintį ir jaučia tuštumą. Jis žino, kad kažkas ne taip, bet nemoka to įvardyti. Tokiais atvejais išpažinties žodžiai gali būti labai paprasti: „Nežinau, kaip tiksliai tai pasakyti, bet jaučiu, kad esu nutolęs.“
Bažnyčia pripažįsta, kad žmogaus vidus ne visada tvarkingas ir aiškus. Kartais pats nuoširdžiausias išpažinties žodis yra pripažinimas, jog trūksta aiškumo. Dievas veikia ne tik per taisyklingas formuluotes, bet ir per nuoširdų troškimą grįžti.
Išpažinties žodžiai kaip kelias, o ne finišas
Dažna klaida yra manyti, kad išpažintis turi iškart atnešti palengvėjimą. Tačiau išpažinties žodžiai kartais atveria procesą, o ne jį užbaigia. Žmogus išeina ne visada lengvesnis, bet dažnai sąmoningesnis.
Tai nėra nesėkmė. Tai ženklas, kad vidinis darbas prasidėjo. Tikra atgaila ne visada yra emocinė. Kartais ji tyliai perkeičia požiūrį, sprendimus, santykį su savimi ir kitais.
Kodėl nuoširdumas svarbiau už gražius sakinius
Išpažinties žodžiai neturi būti iškalbingi. Dievui nereikia literatūros. Jam svarbi tiesa. Kartais vienas sakinys, pasakytas be kaukės, turi daugiau svorio nei ilga, bet saugi kalba.
Nuoširdumas reiškia ne tik pripažinti klaidas, bet ir pripažinti savo ribotumą. Tai leidimas sau būti ne idealiam tikinčiajam, o žmogui, kuris mokosi gyventi pagal Evangeliją per bandymus ir kritimus.
Išpažintis kaip susitikimas, o ne teismas
Nors daugelis vis dar jaučia baimę, katalikiškas mokymas aiškiai pabrėžia, kad išpažintis yra gailestingumo sakramentas. Išpažinties žodžiai nėra sakomi tam, kad būtų pasmerkti, bet tam, kad būtų priimti.
Kunigas šioje vietoje nėra teisėjas asmens prasme. Jis yra Bažnyčios ir Kristaus gailestingumo tarpininkas. Tai svarbu prisiminti tada, kai žodžiai stringa ir atrodo, kad būti tyliam būtų lengviau.
Kada išpažinties žodžiai tampa tikri
Išpažinties žodžiai tampa tikri tada, kai žmogus nebando atrodyti geresnis nei yra. Kai jis nebando pateisinti savęs Dievo akivaizdoje. Kai leidžia sau pasakyti tai, kas iš tiesų skauda.
Tokie žodžiai ne visada skamba gražiai, bet jie skamba gyvai. Ir būtent per juos Dievo gailestingumas pasiekia žmogų ne kaip idėja, o kaip patirtis.
Išpažinties žodžiai neskirti tam, kad užvertų skyrių ir viską pamirštume. Jie skirti tam, kad atvertų duris į sąmoningesnį gyvenimą. Ne be klaidų, bet su daugiau tiesos.
Galbūt svarbiausias išpažinties žodis yra ne tas, kurį pasakome garsiai, o tas, kuris tyliai keičia mūsų sprendimus vėliau. Kai renkamės meilę vietoje patogumo, tiesą vietoje tylėjimo ir santykį vietoje atstumo.
Ir galbūt būtent tada išpažintis tampa tuo, kuo visada turėjo būti – ne bausme, o sugrįžimu.
