Šventoji Faustina Kovalska yra viena ryškiausių XX amžiaus mistikių, kurių malda ir dienoraščiai atvėrė Bažnyčiai ypatingą Dievo gailestingumo slėpinį. Ji ne tik regėjo Jėzų, bet ir užrašė Jo žodžius pasauliui – žodžius, kurie iki šiol pakeičia milijonus gyvenimų.
Faustinos malda nėra tik gražūs sakiniai. Tai gili, širdį gydanti malda, kviečianti visiškai pasitikėti Jėzumi.
Šventoji rašė: „Viešpaties gailestingumas yra toks didis, kad joks protas jo negali aprėpti.“ Ir ši tiesa atsispindi kiekvienoje jos maldoje.
Faustinos malda gimė iš asmeninės patirties: iš skausmo, iš silpnumo, iš troškimo būti arti Jėzaus, kuris jai pasirodė kaip Gailestingumo Jėzus. Jėzaus žodžiai jai tapo vilties ugnimi: „Kuo didesnis nusidėjėlis, tuo didesnė teisė į Mano gailestingumą.“
Kas yra Faustinos malda ir kodėl ji tokia svarbi?
Kai kalbame apie „Faustinos maldą“, dauguma turi omenyje garsųjį kreipinį: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.“
Tai trumpiausia, bet kartu giliausia malda, gimusį iš Dievo apsireiškimo šv. Faustinai. Šie žodžiai tapo Gailestingumo devocijos šerdimi.
Faustinos malda svarbi todėl, kad:
Ji padeda priimti Dievo gailestingumą
Gydyti vidines žaizdas
Paleisti baimes
Susigrąžinti ramybę
Patikėti Dievo globa
Ji atspindi Naujojo Testamento žodžius:
„Atsiduokite Viešpačiui, nes Jis yra geras, nes Jo gailestingumas amžinas“ (Ps 118, 29 – dažnai cituojamas ir Naujajame Testamente).
Ir Jėzus primena:
„Aš esu su jumis per visas dienas“ (Mt 28, 20).
Faustinos malda yra šių žodžių įgyvendinimas: pasitikėti, net kai sunku.
Faustinos malda: tekstas
Kiekvienu savosios būties kvėpsmu,
kiekvienu savo Širdies dūžiu,
kiekvienu kraujo, tekančio mano gyslomis, pulsavimu
trokštu aukštinti Tavo, Švenčiausioji Trejybe, gailestingumą.
Trokštu visiškai persikeisti į Tavąjį gailestingumą ir tapti gyvu Tavo, Viešpatie, atspindžiu;
tegul esminė Tavo dieviška savybė – neišmatuojamas gailestingumas – per mano sielą ir širdį pasiekia artimą.
Padėk man, Viešpatie, kad mano akys būtų gailestingos,
kad niekuomet nieko neįtarinėčiau ir neteisčiau pagal išorę, bet įžvelgčiau artimo sielos grožį ir jam padėčiau.
Padėk man, Viešpatie, kad mano klausa būtų gailestinga, atidi artimo poreikiams, neabejinga jo skausmams ir aimanoms.
Padėk man, Viešpatie, kad mano kalba būtų gailestinga,
kad niekuomet blogai nešnekėčiau apie artimą, bet kiekvienam atrasčiau paguodos ir atleidimo žodį.
Padėk man, Viešpatie, kad mano rankos būtų gailestingos ir pasirengusios geriems darbams,
kad aš mokėčiau daryti gera artimui, pati imdamasi sunkiausių ir nemaloniausių darbų.
Padėk man, Viešpatie, kad mano kojos būtų gailestingos,
kad įveikdama savąjį nuovargį galėčiau skubėti padėti artimui.
Tikrasis mano poilsis tebūnie paslaugumas artimui.
Padėk man, Viešpatie, kad mano širdis būtų gailestinga, kad būčiau jautri visoms artimo kančioms.
Niekam neužversiu savo širdies.
Nuoširdžiai bendrausiu net su tais, kuriuos žinau piktnaudžiaujant mano gerumu.
Nuslopinsiu savo skausmą ir užsidarysiu gailestingiausioje Jėzaus Širdyje.
O mano Viešpatie, tegul manyje pasilieka Tavo gailestingumas.
Tu mane ragini būti gailestingą trejopai.
Pirmiausia – gailestingu veiksmu, kad ir koks jis būtų.
Antra – gailestingu žodžiu; jeigu negaliu padėti veiksmu, padėsiu žodžiu.
Trečias dalykas yra malda.
Jeigu negalėsiu parodyti gailestingumo nei veiksmu, nei žodžiu, visada galėsiu malda,
nes malda siekia ten, kur aš pati nepasiekiu.
O mano Jėzau, perkeisk mane į Save, nes Tu viską gali.
Faustinos mokymas apie gailestingumą
Šventoji sesuo M. Faustina Kovalaska, šiandien visame pasaulyje žinoma kaip Dievo Gailestingumo apaštalė, teologų laikoma viena ryškiausių Bažnyčios mistikių.
Nuo mažų dienų ji pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu, meile maldai, darbštumu, paklusnumu ir jautrumu kitų žmonių skausmui. Mokėsi tik trejus metus – sulaukusi šešiolikos paliko gimtuosius namus ir išvyko tarnauti Aleksandrove bei Lodzėje, kad galėtų pragyventi ir padėti tėvams.
Pašaukimo troškimą Helena jautė jau būdama septynerių, tačiau tėvai neleido jai stoti į vienuolyną. Bandydama paklusti jų valiai, ji ilgai slopino savyje Dievo kvietimą. Tačiau po vizijos, kurioje pamatė kenčiantį Jėzų ir išgirdo jo priekaištą – Kiek dar turėsiu tave kęsti, kiek dar mane nuvilsi? (Dien. 9) – ji ryžosi vėl ieškoti vienuolyno. Helena beldėsi į daugelio bendruomenių duris, bet visur buvo atmesta. Tik 1925 m. rugpjūčio 1 d. ją priėmė Dievo Motinos Gailestingumo seserys Varšuvoje, Žytnia gatvėje. Dienoraštyje ji vėliau rašė: Man atrodė, kad įžengiau į dangišką gyvenimą. Iš širdies veržėsi vien padėkos malda (Dien. 17).
Vis dėlto netrukus Faustina išgyveno sunkią pagundą pereiti į kitą vienuolyną, kuriame, jos manymu, galėtų daugiau melstis. Tuomet Jėzus jai pasirodė su sužeistu, pavargusiu veidu ir tarė: Tu man sukelsi tokį skausmą, jeigu išeisi iš šio vienuolyno. Čia tave pašaukiau, o ne kur kitur, ir parengiau tau daugybę malonių (Dien. 19).
Vienuolyne ji gavo sesers Marijos Faustinos vardą.
Išoriškai sesuo Faustina atrodė kukli ir niekuo neišsiskirianti, tačiau viduje gyveno nepaprastai turtingą mistinį gyvenimą. Ji stropiai atlikdavo savo pareigas, sąžiningai laikėsi regulos, buvo rami ir santūri, bet kartu nuoširdi, gera, kupina džiaugsmo ir nesavanaudiškos meilės žmonėms.
Kiekvienas jos gyvenimo žingsnis buvo skirtas vis glaudesniam vienijimuisi su Dievu ir pasiaukojančiam darbui drauge su Jėzumi gelbstint sielas.
