Yra šventųjų istorijų, kurios ne tik įkvepia, bet ir sukrečia. Šventoji Kotryna Aleksandrietė yra viena iš jų. Kasmet lapkričio 25 dieną Katalikų Bažnyčia mini šios mergelės ir kankinės dieną, kurios gyvenimas iki šiol stebina savo dvasine jėga, protu ir visišku atsidavimu Kristui.
Tai – istorija apie jauną moterį, kuri drįso stoti prieš imperatorių, filosofus ir visą pagonišką pasaulį.
Šventoji Kotryna gyveno Aleksandrijoje, Egipte, IV amžiuje. Ji kilo iš kilmingos ir turtingos šeimos, gavo išskirtinai gerą išsilavinimą.
Ji studijavo senovės filosofus, puikiai išmanė literatūrą, kalbėjo keliomis kalbomis ir garsėjo savo iškalba. Tačiau svarbiausias lūžis įvyko tuomet, kai ji priėmė krikščionybę.
Pagal senąsias krikščioniškas tradicijas, po Krikšto jai pasirodė pats Jėzus Kristus ir pavadino ją savo Sužadėtine, įteikdamas žiedą.
Šis mistinės santuokos su Kristumi vaizdinys tapo vienu svarbiausių šv. Kotrynos ikonografijos motyvų ir iki šiol vaizduojamas dailėje.
Būdama vos aštuoniolikos metų, Kotryna Aleksandrietė sužinojo apie Romos imperatoriaus Maksimino pradėtus žiaurius krikščionių persekiojimus.
Ji nei pabūgo, nei pasitraukė. Priešingai, ji pati nuėjo pas imperatorių ir drąsiai pasakė jam, kad krikščionybė yra tiesa, o pagoniški dievai – melas.
Maksiminas, supratęs, kad pats nesugebės laimėti ginčo, sukvietė penkiasdešimt iškiliausių imperijos filosofų, kad šie viešai nugalėtų jauną krikščionę.
Tačiau įvyko tai, ko niekas nesitikėjo. Vedama Šventosios Dvasios, Kotryna kalbėjo taip aiškiai, logiškai ir giliai, kad filosofai patys patikėjo Kristumi ir atsivertė.
Šis klausimas iki šiol stebina: kaip tokia jauna mergina galėjo turėti tokią išmintį? Atsakymas slypi ne tik knygose, bet ir maldoje.
Evangelijoje Jėzus pažadėjo, kad persekiojimo metu Šventoji Dvasia duos tinkamus žodžius (plg. Lk 12,11–12). Galime įsivaizduoti, kaip Kotryna Aleksandrietė prieš susitikimus meldėsi, prašydama Dievo išminties.
Imperatorius, įsiutęs dėl filosofų atsivertimo, įsakė juos sudeginti, o Kotryną nuplakti rykštėmis ir įmesti į kalėjimą.
Tačiau net kalėjime jos misija nesustojo. Imperatoriaus žmona ir kariuomenės vadas atvyko jos aplankyti, vedami smalsumo arba vidinio nerimo. Pokalbių metu Kotryna atvedė juos prie tikėjimo Kristumi. Už tai jie taip pat buvo nužudyti.
Pagal kai kuriuos šaltinius, kartu su karvedžiu buvo nukankinti net du šimtai karių, kuriuos ji atvertė.
Legenda pasakoja, kad vėliau pats Maksiminas norėjo vesti Kotryną, sužavėtas jos grožio ir išminties. Ji atsisakė, nes buvo visiškai pasišventusi Kristui. Tuomet imperatorius nurodė ją kankinti specialiu ratu su spygliais, tačiau vos ją prie jo privedus, ratas subyrėjo.
Galiausiai Kotryna Aleksandrietė buvo nukirsdinta kardu ir taip priėmė kankinystės vainiką.
Todėl ikonografijoje ji vaizduojama su kankinimo simboliais: ratu, rykštėmis ir kardu. Jos kultas pirmiausia išplito Egipte, vėliau Rytuose ir Vakaruose.
VI amžiuje dalis šventosios relikvijų buvo perkelta į Sinajaus kalną, į vienuolyną, pastatytą imperatoriaus Justiniano I garbei.
Šis vienuolynas iki šiol žinomas kaip Šv. Kotrynos vienuolynas Sinajuje. Vėlesniais laikais šv. Kotrynos kulto augimui Rytuose prisidėjo ir Rusijos imperatorė Jekaterina II, kurios pastangomis buvo pagamintas relikvijorius jos šventoms relikvijoms saugoti.
Vakaruose šv. Kotrynos kultas paplito nuo VIII amžiaus. Didelį vaidmenį atliko benediktinai iš Monte Cassino vienuolyno, o vienuolis Alphano sukūrė net tris liturginius himnus jos garbei.
Prancūzijoje vienu iš pagrindinių jos pagerbimo centrų tapo benediktinų abatija netoli Ruano, kur buvo saugomos jos relikvijos.
Vėliau ji tapo studentų, filosofų, teologų ir net Paryžiaus universiteto dangiškąja globėja.
Įdomu tai, kad 1969 metais šv. Kotryna Aleksandrietė buvo išbraukta iš bendro Romos kalendoriaus, nes trūko patikimų istorinių šaltinių.
Daugelis ankstyvųjų šventųjų gyvenimo istorijų buvo perduodamos žodžiu, o ilgainiui buvo papildomos pamaldžiomis detalėmis.
Tačiau esminis dalykas liko nepakitęs: tikėjimo liudijimas, gyvenimo šventumas ir dvasinė jėga.
Šiandien šventojiKotryna Aleksandrietė išlieka stipriu pavyzdžiu moterims, kurios jaučia pašaukimą intelektualinei tarnystei, tiesos gynimui ir giliam dvasiniam gyvenimui.
Šaltiniai
https://www.catholic.com/encyclopedia/catherine-of-alexandria-saint
