Po savo kelionės į Vatikaną Michaelas Bublé socialiniuose tinkluose pasidalijo mintimis apie tai, kaip trumpas apsilankymas jį įkvėpė ir sujaudino.
Neseniai daugumai gerai pažįstamas atlikėjas viešėjo Vatikane, kur dalyvavo koncerte „Su vargstančiais“. Ir, kaip pastebėjo daugelis, jis paliko labai šiltą įspūdį.
Spaudos konferencijos metu dainininkas netikėtai atliko „Ave Maria“, paaiškindamas, kad tai buvo vienintelė giesmė, kurios pageidavo popiežius Leonas.
O pačiame koncerte jis sugebėjo įtraukti ir patį Šventąjį Tėvą – popiežius prisijungė prie giedojimo, o tai labai pradžiugino tiek susirinkusius tikinčiuosius, tiek milijonus Bublé gerbėjų visame pasaulyje.
Tačiau pats atlikėjas, dovanodamas tiek daug džiaugsmo aplinkiniams, taip pat patyrė kai ką brangaus – „atnaujintą tikėjimo jausmą“.
Savo įrašuose Bublé pasidalijo keliais apsilankymo momentais ir nuotraukomis. Iš šypsenos, kuri beveik nedingo nuo jo veido visos viešnagės metu, buvo akivaizdu, kokį džiaugsmą jis išgyveno.
Jo žodžiai „ši diena pripildė mus ramybės, vilties ir atnaujinto tikėjimo, ir mes už tai giliai dėkingi“ primena svarbią tiesą – tikėjimas nėra statiškas. Jis kyla ir leidžiasi, stiprėja ir silpnėja, tačiau žmogus turi būti atviras tam, kad tikėjimas galėtų būti atnaujintas ir sustiprintas.
Atsigręžimas į Dievą
Nors Bublé nebuvo dažnai kalbėjęs apie savo religinius įsitikinimus, svarbiausiais gyvenimo momentais jis viešai kreipėsi į Dievą, pavyzdžiui, kai jo vyriausias sūnus kovojo su kepenų vėžiu.
Todėl apsilankymas Vatikane jam tapo tykiu, bet giliu sustojimu – proga susitelkti, gauti malonės akimirką, kuri, tikėtina, sustiprins jo paties tikėjimo kelią ir galbūt paskatins kitus susimąstyti apie savąjį.
Viešnagės metu jis taip pat užsiminė, kad buvo užaugintas katalikų šeimoje. O interviu Vatikano naujienų tarnybai pasakojo, jog jo žmona taip pat gyvena tikėjimu ir vertybėmis.
Visa tai primena, kad tikėjimas ne visada ateina su dideliu triukšmu ar sensacija – dažnai jis sugrįžta tyloje, grožyje, ar net giesmėje.
Visų mūsų gyvenimai turi augimo ir kovos laikotarpių. Ir nesvarbu, ar dainuoji tūkstančiams, ar tyliai sukalbi maldą namuose – ramybės ir vilties kibirkštis yra prieinama kiekvienam, jei tik žmogus lieka atviras stebuklui.
