Kartais žmogus nebežino, kaip melstis. Žodžiai atrodo per silpni, per kartojami, per seni. Tada kyla klausimas: ar Dievas girdi, kai kartoju tą patį? Ar mano malda dar gyva? Būtent čia prasideda tikroji poterių prasmė.
Kas yra poteriai katalikų tradicijoje?
Poteriai – tai kartotinės maldos, dažniausiai kalbamos skaičiuojant karoliukus, mazgus ar tiesiog ritmiškai kartojant žodžius. Katalikiškoje tradicijoje poteriai nėra „automatinė formulė“. Tai sąmoningas širdies veiksmas, kuriame protas nutilsta, o siela ima kalbėti.
Poteriai artimi kvėpavimui. Jie grįžta tada, kai žmogus pavargsta kalbėti savais žodžiais ir leidžia Bažnyčios kalbai jį nešti.
Kodėl Bažnyčia niekada neatmetė kartojimo
Kartojimas nėra tuštuma. Jis yra įsišaknijimas. Šventajame Rašte randame nuolatinį kreipimąsi, nuolatinį šauksmą, nuolatinį laukimą.
„Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio.“
Ši malda, kartojama be skaičiaus, tapo ištisų kartų dvasiniu stuburu.
Jėzus pats moko atkaklumo:
„Prašykite ir jums bus duota, ieškokite ir rasite, belskite ir jums bus atidaryta“ (Mt 7,7).
Atkaklumas reikalauja kartojimo. Poteriai ugdo būtent tai.
Svarbiausi poteriai
Tėve mūsų
Tėve mūsų, kuris esi danguje! Teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo karalystė, teesie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.
Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.
Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto.
Amen.
Tikiu Dievą Tėvą visagalį
Tikiu Dievą Tėvą visagalį,
dangaus ir žemės Sutvėrėją;
ir Jėzų Kristų,
vienatinį jo Sūnų, mūsų Viešpatį,
kuris prasidėjo iš Šventosios Dvasios,
gimė iš Mergelės Marijos,
kentėjo prie Poncijaus Piloto,
buvo prikaltas prie kryžiaus,
numiręs ir palaidotas;
nužengė į pragarus;
trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių
įžengė į dangų;
sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje,
iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Tikiu Šventąją Dvasią,
šventąją visuotinę Bažnyčią,
šventųjų bendravimą,
nuodėmių atleidimą,
kūno iš numirusių prisikėlimą
ir amžinąjį gyvenimą.
Amen.
Angelo pasveikinimas Marijai
Sveika Marija, malonės pilnoji!
Viešpats su Tavimi!
Tu pagirta tarp moterų
ir pagirtas Tavo sūnus Jėzus.
Šventoji Marija, Dievo Motina,
melsk už mus, nusidėjėlius,
dabar ir mūsų mirties valandą.
Amen.
Švč. trejybės pagarbinimas
Garbė Dievui Tėvui,
ir Sūnui,
ir Šventajai Dvasiai.
Kaip buvo pradžioje,
dabar ir visados,
ir per amžius. Amen.
Poteriai kaip vidinės tylos mokykla
Šiuolaikinis žmogus bijo tylos. Net maldoje jis nori kalbėti, aiškinti, prašyti, derėtis. Poteriai daro priešingai. Jie veda į būseną, kurioje žodžiai ima tirpti, o lieka buvimas.
Kartojama malda nuramina protą. Ji leidžia širdžiai nusileisti iš galvos. Todėl poteriai ypač svarbūs nerimo, dvasinio nuovargio, netikrumo laikais.
Neatsitiktinai vienuolynų tradicijoje poteriai buvo laikomi kasdienės vidinės higienos dalimi.
Rožinis kaip labiausiai žinomas poterių pavidalas
Rožinis yra ne tik malda. Tai Kristaus gyvenimo kontempliacija per Marijos širdį. Kiekvienas „Sveika, Marija“ nėra atskiras sakinys, o dalis gilesnio judesio.
Rožinio poteriai:
- moko lėtumo
- leidžia Evangelijai skambėti ne per protą, o per širdį
- sujungia asmeninę maldą su Bažnyčios malda
Šv. Jonas Paulius II rašė, kad Rožinis yra „mano mėgstamiausia malda“. Ne dėl grožio. Dėl gylio.
Ar poteriai gali tapti tušti
Taip, jei jie kalbami be sąmonės. Bet taip gali tapti tuščia ir spontaniška malda, ir giesmė, ir net liturgija. Problema ne forma, o širdis.
Jėzus perspėja ne dėl kartojimo, o dėl tuščio kalbėjimo:
„Melsdamiesi nekalbėkite be saiko kaip pagonys“ (Mt 6,7).
Poteriai katalikiškai suprantami kaip įsišaknijęs, sąmoningas kartojimas, ne kaip magiška formulė.
Poteriai ir kūnas
Svarbu suprasti, kad poteriai veikia ne tik sielą, bet ir kūną. Ritmas, kvėpavimas, rankų judesys per karoliukus sukuria visuminę maldą.
Todėl poteriai:
- ramina nervų sistemą
- padeda susikaupti
- sugrąžina žmogų į „čia ir dabar“
Tai ypač aktualu šiuolaikiniam žmogui, kuris gyvena išskaidyto dėmesio būsenoje.
Asmeninė patirtis poteriuose
Daug žmonių liudija, kad poteriai tampa malda tada, kai nebesitiki nieko jausti. Kai tiesiog kartoja. Būtent tada atsiranda ramybė, kurios negalima išgauti pastangomis.
Poteriai moko pasitikėjimo. Ne rezultatu, o buvimu.
Kada verta grįžti prie poterių
- kai malda tapo sausa
- kai protas per daug aktyvus
- kai gyvenime per daug triukšmo
- kai norisi paprastumo
- kai nebėra žodžių
Poteriai nereikalauja iškalbos. Tik ištikimybės.
