Kalėdos yra ne tik šventė. Tai slėpinys. Tai akimirka, kai Dangus nusileidžia ant žemės, o Dievas pasirenka tylą vietoj triukšmo. Todėl katalikiškas eilėraštis apie Kalėdas niekada nėra tik gražūs žodžiai.
Tai tikėjimo išpažinimas, tylus liudijimas, kad Dievas tapo žmogumi dėl mūsų.
Šiandien, kai pasaulis skuba, o Kalėdos dažnai paskęsta dovanų ir reklamos šurmulyje, eilėraštis apie Kalėdas gali tapti sustojimu.
Trumpa, bet gili forma leidžia širdžiai išgirsti tai, ką protas dažnai praleidžia. Todėl katalikiškoje tradicijoje poezija visada buvo būdas kalbėti apie Dievą tada, kai paprasti žodžiai nebeužtenka.
Evangelija primena:
„Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1,14).
Ir dar:
„Šiandien jums gimė Išganytojas, kuris yra Viešpats, Dovydo mieste“ (Lk 2,11).
Šios dvi eilutės yra visų Kalėdų eilėraščių šerdis.
Kodėl katalikiškas eilėraštis apie Kalėdas yra ypatingas?
Skirtingai nei pasaulietinė poezija, katalikiškas eilėraštis apie Kalėdas nekalba vien apie jaukumą. Jis kalba apie stebuklą. Apie Dievą, kuris pasirenka prakartėlę vietoj rūmų, tylą vietoj galios, kūdikį vietoj karaliaus.
Toks eilėraštis apie Kalėdas dažnai turi kelias svarbias savybes:
Jis remiasi Evangelija
Jis kalba apie Jėzaus gimimą
Jis kviečia į vidinę tylą
Jis atveria širdį maldai
Jis primena Dievo artumą
Katalikiška poezija niekada nėra tik estetika. Ji yra malda eilėmis.
Kalėdų poezijos vieta katalikiškoje tradicijoje
Nuo ankstyvųjų krikščionybės amžių tikintieji Dievo slėpinius bandė išreikšti giesmėmis, himnais ir eilėraščiais. Giesmės, tokios kaip „Tyli naktis“, iš esmės yra eilėraščiai, virtę muzika.
Eilėraščiai buvo skaitomi:
Prie prakartėlės
Per šeimos maldas
Vienuolynuose
Per advento apmąstymus
Per Kalėdų vigiliją
Todėl eilėraštis apie Kalėdas katalikui nėra svetimas dalykas. Tai natūrali tikėjimo kalba.
Bernadas Brazdžionis
Artojų malda Kalėdų Kristui
Juoda naktis. O žemėj balta, balta …
Nuo Mūšos lig Šešupės spindi žvaigždės.
Pro naktį didelę, pro juodą ir pro šaltą
iš tolimų skliautų šviesi giesmė ataidi.
Ir klauso jos laukai, kalnai ir kloniai,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi,
ir iš pilkų, beprasmiškų dienų kelionės
giesmės aidan pabudę šaukia širdys
Mes be Tavęs, Kalėdų Kristau, pūgą,
mes be Tavęs tiek metų žiemą salom, –
tegu paliaus čia šiaurės vėtros stūgaut,
tegrįš pavasaris į mūsų vargo šalį …
Kalėdų Kristau, laimink mūsų pirmą vagą,
palaimink grūdą, kritusį į juodą žemę,
te Tau, kaip žvaigždės, prakaito lašai mūs dega,
te iš Tavęs auksinės varpos derlių semia.
Palaimink protėvių kapų kalnelį šventą,
ir naštą knygnešių, ir ištremtųjų kančią,
ir amžių palikimo didį testamentą,
ir kruvinas rankas nuo darbo ir nuo pančių…
Palaimink, Kristau, jauną žalią gojų,
ir pagriovėlio baltąją ramunę,
ir baudžiavoj parpuolusį artoją,
ir amžių amžiais gyvą panemunę!
Palaimink, Kristau, dobilo atolą,
gera ranka paglostyk kviečio varpą brandžią,
pjūties gubų ledai teneužpuola,
ir iš pastogės nebaidyk baltų balandžių…
Palaimink, Kristau, mūs žiemkenčių sėją,
ir duonos daigo te pikta šalna nešaldo,
sodybas saugok nuo pagairių ir nuo vėjo, –
išgirsk, Kalėdų Kristau, mūsų maldą.
Ir klauso jos laukai, kalnai ir lankos,
ir girių gelmės ją kaip ryto gandą girdi, –
ir Dievo Kūdikis viršum namų, viršum visų laukų
ir tyliai laimina visų artojų širdis…
Kartais vienas posmas pasako daugiau nei ilga kalba. Poezija apeina protą ir pasiekia širdį. Būtent todėl eilėraštis apie Kalėdas dažnai tampa pirmu žingsniu žmogui, kuris galbūt jau buvo nutolęs nuo tikėjimo.
Jėzus pats kalbėjo palyginimais. Trumpais, vaizdingais pasakojimais. Eilėraštis veikia panašiai – jis palieka erdvės Dievui veikti.
Šiandien, kai daugelis vengia atvirų religinių kalbų, poezija tampa tiltu. Eilėraštis apie Kalėdas gali pasiekti žmogų, kuris niekada neatvertų Evangelijos puslapio, bet perskaitys trumpą tekstą socialiniuose tinkluose.
Petras Palionis
Po Viešpaties Kryžium
Jų lauki, nelauki: ateina.
Apšviečia tarytum Atėnė
Sapnuos besiblaškančią širdį.
Kalėdos – tai metų palydos.
Kalėdos – tai metas, kai lydos
Likimų įbaugintas švinas.
Kalėdos – tai Kristaus gimimas.
Tai meilės ir Saulės grįžimas
Į žemę po Viešpaties kryžium.
Kalėdos – tai mūsų betliejai.
Gyvenimo džiaugsmas, bet liejam
Vilties ir tikėjimo ašaras.
Per juodo ir balto aršumą,
Pražydus šaknim, ne viršūnėm,
Dar kartą kartojas gyvybė.
Jei šiemet nori gilesnių Kalėdų, pabandyk ne tik giedoti ar melstis, bet ir skaityti eilėraštį apie Kalėdas.
Galbūt būtent per jį Dievas prabils tyliausiai, bet aiškiausiai. Pasidalink šiuo tekstu su tuo, kam reikia šviesos.
