Prieš leisdamasis į didžiąją misiją, šventasis Pranciškus Ksaveras išgirdo paskutinius šventojo Ignaco Lojolos žodžius: „Eik ir uždek viską ugnimi!“
Po šių žodžių Pranciškus išvyko į Indiją, vėliau į Japoniją, o galiausiai mirė Kinijos pakrantėje žvelgdamas į žemę, į kurią neišvydo įkelti kojos.
Visa jo apaštalinė misija truko tik vienuolika metų. Jis mirė sulaukęs vos 46-erių, visiškai išsekęs nuo nuolatinio darbo sielų labui.
Kaip ir šventasis Pranciškus Ksaveras, kiekvienas Kristaus sekėjas yra pašauktas būti pranašu, evangelizuotoju ir misionieriumi.
Tikintysis yra kviečiamas susitikti Jėzų kaip Draugą ir Viešpatį – ir dalytis juo su kitais. Neįmanoma „pasilaikyti sau“ draugystės su Jėzumi, nes ji iš prigimties skirta būti dalijama.
Vis dėlto kyla klausimas: kaip šventasis Pranciškus Ksaveras per tokį trumpą laiką sugebėjo pakrikštyti, pamokyti ir atversti tiek daug žmonių?
Jo atsivertimo šerdis buvo Dvasinės pratybos, kurias jis atliko vadovaujamas šventojo Ignaco Lojolos. Ignacas jam priminė Evangelijos žodžius: „Kokia nauda žmogui laimėti visą pasaulį, jei jis praras savo sielą?“
Nuoširdžiai atliktos Dvasinės pratybos apšviečia protą, perkeičia širdį ir pažadina apaštalinę ugnį.
Kai Šventasis Tėvas paprašė išsiųsti jėzuitus į Indiją ir Tolimuosius Rytus, Pranciškus Ksaveras klusniai pakluso – paklusnumas Dievui, popiežiui ir Bažnyčiai visada yra tikro šventumo ženklas, kurį Dievas gausiai laimina.
Atvykęs į Indiją, jis pasirinko gyventi tarp vargšų: jis valgė jų maistą, miegojo jų sąlygomis, tapo vienu iš jų, įkūnydamas Jėzaus palaiminimą:
„Palaiminti vargdieniai dvasia, nes jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,3).
Ypač jis mylėjo vaikus – kaip Kristus sakė:
„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane“ (Mt 19,14).
Vaikai jį taip pamilo, kad dažnai neleisdavo jam nė ramiai pavalgyti ar pasimelsti.
Jo pedagoginis genijus pasireiškė tuo, kad katechizmą jis mokė per giesmes – trumpomis, lengvai įsimenamomis eilėmis. Vaikai dainuodavo jas namuose ir taip mokydavo savo tėvus.
Šv. Jonas Paulius II ragino krikščionis būti atvirus Šventosios Dvasios veikimui ir kūrybiškumui apaštalaujant. Kristus sakė Nikodemui, kad „Vėjas pučia, kur nori“ – taip ir Dvasia veda ten, kur mums reikia būti.
Vienas mėgstamiausių šventojo Pranciškaus Ksavero maldavimų buvo: „Duok man sielų!“
Šv. Jonas Bosko sakydavo tą patį: „Duok man sielų, visa kita atimk.“
O šv. Kryžiaus Jonas mokė: „Tikra meilė Dievui pasireiškia apaštaliniu uolumu.“
Jeigu tikrai mylime Dievą – mylime ir tai, ką Jis myli: žmonių sielų išganymą.
